nzn (13a)

Naujoji Zelandija tai matyt kiekvieno keliautojo svajonė, ji buvo ir mano svajonė, kuriai atsirado proga išsipildyti, gavus pigius bilietus su Thai avialinijomis (iš Londono pirmyn atgal 470eur, galim skaityti kad nemokamai, nuskrista 38000 km, tai vienas km už vieną centą  )!!!
Lyg šiolei Naująją Zelandiją įsivaizdavau, kaip ten kažkur dešiniame apatiniame žemėlapio kampe, toliau tik Antarktida, įsitaisiusias dvi mažas saleles, kai kurie mažesni žemėlapiai net neatvaizduoja jos kontūrų, atrodo tokia tolima ir nepasiekiama. Tai šalis kuri 2006 m. oficialiai pripažinta gražiausia pasaulio valstybe, šalis kuri yra įvardijama kaip viena geriausių vietų gyventi, šalis kurią aš pamatysiu jau netrukus, tokios mintis plūdo prieš kelionę…
O prieš mane į šią šalį atvyko maoriai, jie atsikraustė iš Polinezijos gilumos beveik prieš tūkstantį metų. Pasak legendų, jie atplaukė septyniomis kanojomis, save vadino Dievo vaikais, o naująją tėvynę – Ilgo balto debesies šalimi. Daugiau nei šešis šimtmečius jie gyveno šiame pasaulio lopinėlyje nežinomi likusiam pasauliui. Dabartinį pavadinimą Naujajai Zelandijai suteikė 1642 m. salas priplaukęs pirmasis europietis – olandų jūrininkas Abelis Jansonas Tasmanas. Naujai atrastoms saloms jis davė vienos iš Olandijos provincijų „Zelandija“ pavadinimą, prie kurio pridėjo žodelį „Naujoji“.
O šiomis dienomis skaldo gandai, kad mokslininkai atrado aštuntąjį žemyną. „BBC News“ ragina pasisveikinti su Zelandija, didžiuliu sausumos masyvu, beveik visiškai nugrimzdusiu Ramiojo vandenyno pietvakariuose. Zelandijos plotas – penki milijonai kvadratinių kilometrų – sudaro apie du trečdalius kaimynės Australijos ploto, nors 94 proc. teritorijos yra po vandeniu ir tik kelios salos bei trys pagrindiniai sausumos masyvai iškilę virš jo paviršiaus – Naujosios Zelandijos Šiaurės ir Pietų salos ir Naujoji Kaledonija.

Štai šį naująjį žemyną ir išvykau patyrinėti. Kelionė iki jo truko 45 valandas, skrendi ir lauki, skrendi ir lauki, skrendi ir pagaliau atskrendi, kelionės metu dingsta dvi dienos, nebežinai ką valgai ar pusryčius, ar pietus, ar jau vakarienės metas, jautiesi uždarytas lyg skardinėje, sėdėti nebegali, atsigulti nėra galimybės, eini pasivaikščioti 10 žingsnių į vieną pusę ir dešimt atgal, filmus žiūrėti atsibodo, žurnalai perskaityti, nusikalus nuo tokių “patogumų” užmiegi bet kokia poza  . Ir štai JI jau čia, matosi pro iliuminatorių, lygumos, laukai, maži namukai, Tasmanijos jūros pakrantė driekiasi kiek akys užmato. Negaliu patikėti kad tai ne sapnas!!!
Dar visą valandą praleidi kol iš lėktuvo išeini į gryną orą. Visas tas procesas atrodo be pabaigos ir toks sekinantis po tokios ilgos kelionės: vizos gavimas, muitinės procedūros, patikros, leistinų ir draudžiamų daiktų deklaravimas, baudos nuo 400$ jei kažko neuždeklaruosi, ir nežinojimas nuo baudos neatleidžia, o dar tos nesibaigiančios eilės, o finale užplūsta mintis, o jei neįleis į šalį… keletą tokių istorijų skaičiau..
Bet į šalį įleido, ir dabar laukė kitas etapas, automobilio nuoma. Lietuviški vairuotojų pažymėjimai nepripažįstami daugelyje šalių, nes nėra angliškų, visiems suprantamų įrašų. Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas kainuoja nuo 150eur ir procesas ilgas, galiojimas neaiškus, gaminimas iki mėnesio, o ir užsiima Lietuvoje tik kelios firmos, ar jos patikimos, nežinia. Nusprendžiau surizikuoti, ir vairuotojo pažymėjimą išsiversti vertimo biure (be notaro patvirtinimo), tai kainavo 10eur ir galios, tol kol galios teisės. Skubu pranešti, vertimas tiko
Hyunday getz, mažas, apie 15 metų senumo automobiliukas, kartais pamaitinamas 91 rūšies benzinu, ekonomiškas ir nebrangus nuomotis. Tai būtent tai ko ir reikia suplanuoto maršruto įgyvendinimui šiaurinėje saloje. Planas nuvažiuoti apie 1000km ir visą tai kairiąją kelio puse
Automobilis yra, beliko išmokti vairuoti (ana puse)  baimės didelės akys, bet juk vietoje nestovėsi, ir reikia pajudėti iš automobilių nuomos punkto link pirmos nakvynės vietos.
Keista sėdėti dešinėje pusėje, perjunginėti bėgius kaire ranka, o posūkius junginėti dešine, kaire valytuvus. Visas procesas neatrodo toks paprastas pirmąją parą, tačiau įmanoma su tuo susigyventi, (o sugrįžus į Lietuvą irgi reikėjo keleto pasivažinėjimų persiorientuoti prie “normaliosios pusės” ypač rodant posūkį, kai netikėtai pradeda veikti valytuvai  )
Naujoji Zelandija- šalis keturis kartus didesnė už Lietuvą, yra toliausiai nutolusi nuo Lietuvos (pagal mano paskaičiavimus), ji randasi pietų pusrutulyje, skalaujama Tasmanijos jūros ir Pietų Ramiojo vandenyno, ją sudaro keletą mažesnių ir dvi pagrindinės salos (iš viso 4,7 mil. gyventojų)- pietinė vėsesnė (1,1 mil gyventojų) ir šiaurinė šiltesnė ( 3,6 mil gyventojų), kurioje yra sostinė Velingtonas (400 tūkst. gyvent.), bei didžiausias šalies miestas Auklandas (1,5 mil.gyvent).
Taigi iš skaičių matosi, kad šiaurinė sala 3 kart gyvybiškesnė nei pietinė, o šalies sostinėje gyvena, mažiau žmonių nei Vilniuje, ir didelis procentas gyventojų buriasi Auklande. Kiviai, taip save vadina zelandiečiai, veisia avis, galvijus, kiaules, augina kviečius, avižas, kukurūzus, citrusinius ir kitus vaisius, žvejoja, išgauna gamtines dujas, geležį, varį, šviną, cinką, anglį ir auksą ( deja man aukso nepavyko rasti), taip pat populiari vilnos bei medienos pramonė, o kur dar visas turizmo sektorius, užsiėmimų ir veiklos jiems tikrai netrūksta
Laiko skirtumas su Lietuvą 11 valandų, o ir metų laikai neatitinka, kai mūsų šalis atsigauna po žiemos, kiviai gyvena rudeniškom nuotaikom ir ruošiasi žiemai. Tačiau šiaurinės ir pietinės salų klimatas labai skirtingas, jei šiaurinėje saloje maudynės vyko pilnu pajėgumu, tai pietinėje saloje reikėjo ir šiltos striukės ir kartais pirštinių.

nzn (1)

Taigi Šiaurinė sala
Naujosios Zelandijos istorija prasidėjo dar 13 amžiuje nuo šiaurinės salos šiaurės kai ją atrado ir persikėlė maoriai. Dabar šalyje maorių belikę tik 15 procentų. Bet jie išlieka svarbia šios šalies dalis, turi savo kalbą (naudoja tik 15 raidžių, todėl labai juokingai skamba), kuri yra valstybinė kalba ir mokoma mokykloje, kaip ir anglų; garsųjį Haką šokį -žymiausias ritualinis drąsos, karo šokis maorių kultūroje; dar vienas išskirtinumas- Moko – tai tatuiruotės, būdingos maorių kultūrai perduodamos iš kartos į kartą, jos turi dvasinę reikšmę. Tai giminės simbolių piešinys, kuriuo pažymimi gyvenime svarbūs įvykiai, etapai. Moterims dažniausiai būdavo tatuiruojamas tik smakras ir lūpos, vyrams – visas veidas ir kūnas.
Naujosios Zelandijos simbolis Kivis– nakties kailiniuotasis, besparnis, beuodegis paukštis. Kadangi, senojoje Naujoje Zelandijoje nebuvo plėšrūnų, tai šiems nakties paukščiams nereikėjo mokėti skristi. Tačiau atvykėliams atsigabenus kates, kivių gretos gerokai praretėjo. Kiviai maitinasi ir išlenda iš urvų tik naktį, tad mūsų keliai prasilenkė, o kad juos išsaugoti ir padidinti jų populiaciją yra kuriami spec kivių rezervatai, kuriuose jie auginami, myluojami ir saugomi.
Šie paukščiai – tai miško sergėtojai. Kivis – drąsos simbolis. Ko gero neatsitiktinai maoriai save vadina kiviais. Jie tiki, kad šikšnosparniai ir kiviai priklauso kitam pasauliui, nes jie nei paukščiai nei žvėrys.

Šiaurinėje saloje yra net 12 ugnikalnių, nosį raitančios geoterminės zonos, karšti upeliūkščiai, kuriuose taip puiku pamirkti ir pasišildyti, gražūs, balti, juodi, geltoni paplūdimiai, uolos bei “hobitų piliakalniai”.
Peizažai keičiasi kas valandą, didžiausias leistinas greitis 100km/h, o mieste 50km/h. Keliai vingiuoti, kalnuoti, eismo nedaug, jau bent dabar kai vasaros sezonas eina prie pabaigos.
Maisto kainos labai aukštos palyginti su LT, bet aviena pigesnė nei vištiena, jautiena, ar kiauliena ir įperkama  o kuro kainas šiek tiek didesnės nei Lietuvoje. Vienas lankomiausių (nes pigiausias) prekybos centras- “Park and Save”, kur apsipirkus maisto dar suteikiama 6 cnt/ litrui nuolaida degalams.
O degalų reikėjo nemažai, nes nuvažiuota per 5 aktyvias dienas 1250km ir viskas vyko pagal kruopščiai suplanuotą, sudėliotą planą  , o kaip gi kitaip

Pirmąją dieną užteko drąsos ir jėgų nuvykti valandą kelio nuo Auklando į vietinių pamėgtą Piha paplūdimį, įmerkti kojas į Tasmanijos jūra, palaipioti aštriomis uolomis, ir beperstojo sau priminti kad tai ne sapnas, aš jau Zelandijoje!

nzn (20)
Piha beach
nzn (26)
Piha beach

Antrąją dieną visi keliai vedė į nakvynę Rotorua miestelyje (jis visas garuoja ir kunkuliuoja ir smirdi nuo geoterminių zonų). Pakeliui sustojant pasiskrudinimui ir maudynėms Heihei paplūdimyje.

nzn (61)

tada prasukant pro Owharoa krioklius,

nzn (77)nzn (90)

aukso paieškos Karanghake tarpeklyje

nzn (107)nzn (117)

nzn (114)

ir apsilankymas Hobitų žemėse,

nzn (140)

nzn (142)

neužmirštant apkabinti didžiųjų raudonųjų medžių, kurie užauga iki 100 metrų,

nzn (150)nzn (153)nzn (156)

ir pagaliau pasiekiamas minėtas į pragarą žemėje panašus miestelis, pramintas “Sieros miestu”. Vietovėje įsikūrę maoriai naudojo kunkuliuojančius Vakaraveros baseinus (Whakarewarewa) šildymui ir maisto gaminimui. Pragarišką Rotorujos kraštovaizdį dabar sudaro apie 500 baseinų ir septyni aktyvūs geizeriai.

nzn (173)nzn (177)nzn (179)

Trečioji kelionės diena prasidėjo rytinėmis maudynėmis karštame Kerosene upelyje, tai lyg jakuzzi su kriokliais, pasislėpusi kažkur tankiame miške.

nzn (197)

Kita stotelė Wai-o-Tapu parkas, pačios gamtos kurtas tūkstančius metų su geizeriais, purvo balom ir spalvotais verdančiais ežeriukais.

nzn (202)nzn (207)nzn (208)nzn (223)

Prisikvėpavus sieros, negali neprasukti pro galingus Huka krioklius, jie tokie griausmingi ir galingi, per sekundę prateka 220000 litrų vandens, vieną Olimpinį stadioną užpildytų per 11 sekundžių!!! Neįtikėtina!

nzn (246)

Kadangi šioje teritorijoje gausu karštųjų versmių, verdančių upelių, tad vėl kūnas šildomas viename iš upelių įsiliejančių į upę.

nzn (240)

Vakarop pasiekiama nakvynė netoli Tangoriro ugnikalnių parko į kurį laukia žygis jau kitą rytą.

Ankstyvas ketvirtas rytas kaip visuomet prasideda 6 ryto. Tai labai laukta žygio diena. Numatytas 8-10 valandų radialinis žygis per dar aktyvius ugnikalnius ir kraterius, spalvotus lavos laukus pusiaukelėje pasigrožėjimas smaragdiniais ir mėlynuoju ežeriukais, užkopimas į Tongariro ugnikalnio viršūnę (1967 metrai), o pametus taką, dėl takelio  [Dėkui maorių dievams ir “Tamarai”] saugus grįžimas iki automobilio. Tongorriro crossing- populiariausias įdomiausias ir gražiausias žygio maršrutas NZ.

nzn (252)nzn (268)nzn (270)nzn (272)nzn (291)nzn (293)nzn (294)nzn (296)nzn (327)nzn (251)nzn (266)

Penktoji diena kelionė į urvus. Prieš 30 milijonų metų, Vaitomo regionui vis skendint po vandeniu, dėl geologinio ir vulkaninio vietovės aktyvumo, čia pradėjo formuotis kalkakmenio urvai. Šiandien, šiame regione priskaičiuojama daugiau nei 300 urvų, vienas jų – Vaitomo urvas, tai be galo unikali mūsų Pasaulio vietelė, kur giliai po žeme, tamsiuose urvuose mirga žvaigždės – tariamai tikros žvaigždės. Žvaigždėto dangaus įspūdį sudaro tūkstančiai mažyčių mėlynai švytinčių jonvabalių, labai įspūdingas vaizdas ir nenusakomi pojūčiai, lyg atsirastum kitame pasaulyje, kitoje dimensijoje. Fotografuoti ir filmuoti neleido, tad teks patikėti mano žodžiais

Pasigrožėjus požemių dangumi ir išlindus iš urvo į dienos šviesą, laukė kelionė link oro uosto su sustojimu pietums prie nuostabaus 55 metrų aukščio Nuotakos veliumo krioklio, ir vakarop skrydis į pietinę salą.

nzn (342)

Štai taip greitai, įdomiai, bei įspūdingai prabėgo tos 5 dienos šiaurinėje saloje, dabar beliko sugerti visu įspūdžius, vaizdus, kvapus ir pojūčius iš gal būt net įspūdingesnės, mažiau urbanizuotos, šaltesnės pietinės salos.
@TravelWithGiZe

Daugiau nuotraukų ČIA 😉

 

 

Advertisements